NEMOKAMAS pristatymas nuo 55Eur per 2-4 d.d. Lietuvoje

AISTĖ MATULIONYTĖ: ŠOKIS SUTEIKIA GALIMYBĘ ATRASTI IR PAMESTI SAVE TUO PAČIU METU

 

Judesio ir geros nuotaikos pilnose naujosios Audimo pavasario kolekcijos nuotraukose – zumbos instruktorės, bachatos mokytojos Aistės Matulionytės veidas. Šokėja sako, kad bachata jai yra šokis, kuris išlaisvina daugeliu prasmių. „Šokis yra mano vieta būti savimi, reikšti mintis, emocijas, perteikti išgyvenimus. Čia jaučiuosi laisva priimti sprendimus, kurie atrodo tinkami man pačiai, o ne kažkam kitam, šokti sau ir pasidalinti su tais, kuriems tai įdomu, neįrodinėjant vertės kitiems.“ Aistė pasidalino ne tik savo šokių kelione, bet ir naudingais patarimais jaučiantiems poreikį judėti, tačiau vis nerandantiems pakankamai motyvacijos.

 

Nuo ko prasidėjo tavo kelionė?

Kelionė buvo dinamiška - tuo ir smagi. Prasidėjo ji dar darželyje, kur polkos ritmu striksėjome su savo to meto simpatijomis. Toliau sekė mokykla - per daug metų išbandžiau nemažai skirtingų šokių: pramoginius, šiuolaikinius, gatvės, o paskutiniais metais gimnazijoje teko ir sportinę aerobiką šlifuoti. Tai buvo laikai, kai šokome „tecktonik'ą“, „shuffle“ ir „hardbass“. Dabar prisiminus juokinga, bet tuo metu atrodė, kad tai – rimti reikalai. 

Atėjus rimčiausiam gyvenimo sprendimui (tada taip atrodė), stojimui į universitetą, susidūriau su pirmuoju sunkumu. Norėjau studijuoti šokį, deja, mano šeima buvo kitokios nuomonės. Įstojau į sociologiją, bet visai nesigailiu - turiningas laikas, nuostabūs žmonės ir, kad ir kaip banaliai skamba,- neįkainojamos žinios. Čia mano šokių istorija galėtų ir baigtis – pauzė tikrai buvo. Bet kažkas visad nedavė ramybės, lyg venomis tekėtų lotyniškas kraujas. Pradėjau šokio ritmu sportuoti pas Augustę, kuri vedė zumbos treniruotes. Dabar, praėjus keliems metams, esu nerealios trenerių komandos "Loud and Fit" narė. Su merginomis sportuojame, šokame ir organizuojame smagias bendruomenės veiklas.

  

Kada supratai, kad šokiai tau - daugiau, nei tiesiog hobis?

Kai esi pakylėtas ir sukiesi ant puspirščių tarsi pasiektum saulę, kai sugniuždytas šoki pagal jautriausią dainą ir nesulaikai ašarų, tada ir supranti. Reikia nepamiršti, kad muzika yra itin svarbi šokio dalis, per ją judesiai įgauna prasmę, tėkmę, pasakoja istoriją.

 

Kaip pasikeitė tavo šokių rutina karantino metu?

Pavadinčiau tai "gyvenimu online", šokiai taip pat persikėlė čia pat. Jų sumažėjo, dabar nedėstau Zumbos, online pasilikau tik Bachata Lady styling (skirtų merginoms) pamokas. Ne karantino metu reguliariai lankydavausi "social dancing" šokių vakarėliuose, su kitomis šokėjomis kurdavome bendras choreografijas, taip pat ir su savo mokinėmis turėdavau visai kitokį - gyvą kontaktą. To trūksta, neslėpsiu, bet sveikata svarbiausia, ją ir saugome. Na o kai viskas baigsis, tai geriau jau prilaikytų kas nors mane - ir zumbinsim pagal karščiausius latino ritmus, ir vėduosime plaukais prieš veidrodžius Bachatos pamokose! 

 

Ką rekomenduotum žmonėms, kurie jaučia poreikį judėti, tačiau turi ribotas galimybes arba tiesiog šiuo metu stokoja motyvacijos?

Norui judėti nesutrukdys joks karantinas! Bet turi būti tikras noras. Gerai prisimenu psichologo teiginį iš vienos išklausytos paskaitos: "Jeigu žmogus sako, kad nori, bet nieko dėl to nedaro, vadinasi per mažai nori." Ir iš tikrųjų, norim, ar nenorim pripažinti -  tai tiesa! Sportas turi tiek daug teigiamos įtakos mūsų savijautai! Bet žinau, kaip sunku pradėti. Pradėkite ne nuo treniruotės, kurioje kilnosite bereikalingus svorius, ar bėgsite 10km, nors kūno tam iš anksto neparuošėte. Pasirinkite sau tinkamą treniruotę - tokią, kurią jaučiatės galintys įveikti, po savaitės sunkesnę... Prisijaukinkite sportą! Kai pamilsite tai, ką darote, nebebus sunku grįžti ant to mėlyno kilimėlio, kuris pastaruosius šešis mėnesius dulkėjo spintoje. 

 

Kas tave labiausiai motyvuoja ir neleidžia palūžti sunkiomis akimirkomis?

Kai man būna sunku, aš visą tai „iššoku“. Man nepadeda pasivaikščiojimas ar panašus minčių „pravėdinimas“. Emocijas paleidžiu per muzikos taktų, dainos žodžių išjautimą, nebijau pralieti ir ašarų, jei tik jaučiu, kad to reikia. Tai procesas. Pavargusi sukniumbu ant grindų ir pamanau - viskas praeis. Tada susirenku save iš dalių ir pasidžiaugiu momentu, kuriame esu, veiklomis, kurias veikiu, apkabinu šokį - dėkoju, kad jį turiu. Manau, kad nereikia bijoti palūžti - tai žmogiška ir natūralu. Tik kai priimsime savo emocijas, tapsime po truputį stipresni.

 

Baigdama pokalbį, Aistė dalinasi savo mėgiama fraze: šokis suteikia galimybę atrasti save ir pamesti save tuo pačiu metu.

Paklausta į ką kreipia daugiausiai dėmesio rinkdamasi drabužius, Aistė sako, kad jai svarbiausia, kad rūbai atspindėtų jos stiliaus supratimą, asmenybės bruožus, vidinę spalvų gamą. „Jie turi būti gražūs ir patogūs, bet būtent man, ne kam kitam. O grožis - abstrakti sąvoka. Linkėčiau rinktis tai, ką apsirengus beliktų tik nusišypsoti ir pasidžiaugti kaip tinka!“