LEDO RITULININKĖ SABINA ZAKHARCHENKO: MERGINŲ KOMANDOS NEBUVO, TODĖL TRENIRUOTIS PRADĖJAU SU VYRAIS

Nepaisant to, kad pati žaisti pradėjo tik būdama aštuoniolikos metų, Sabina Zakharchenko su ledo rituliu susipažino dar vaikystėje. Merginos tėtis užsiėmė šiuo sportu ir ją nuolat vesdavosi į varžybas bei treniruotes. Rodydama nuotrauką iš 1996m. Pasaulio ledo ritulio čempionato, kurioje jos tėvai pozuoja pusnyje su ja pačia susukta į šiltą antklodę, Sabina juokiasi, kad tai buvo pirmasis ledo ritulio čempionatas, kuriame ji techniškai dalyvavo. Tuomet jai buvo dveji.

Šiandien Sabina – Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės narė. Būti vienu iš naujos Audimo žiemos kolekcijos veidų ją pasirinkome neatsitiktinai. Juk kas geriau gali įvertinti šiltos, bet lengvos ir judesių nevaržančios žieminės striukės privalumus, jei ne žmonės nuolat laiką leidžiantys ledo arenoje.

Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo?

Iš tiesų sunku išskirti pradžios momentą, nes mano tėtis žaidė ledo ritulį ir visuomet veždavosi mane į treniruotes. Atsimenu tą įspūdį, kai pirmą kartą įeini į ledo areną - pajauti šaltuką, ledo kvapą, pamatai tribūnas ir supranti, kiek arena gali sutalpinti žiūrovų. Ta atmosfera iškart užburia. Net ir dabar tas ledo arenos jausmas yra labai stiprus būnant vienai arba tik su komanda. Įeidama į areną jo visada laukiu.

Kai tik pradėjau treniruotis, merginų komandos nebuvo, todėl sportavau su vyrais. Pirmoje treniruotėje buvau su tėčio ekipiruote, kurią susitvirtinau klijavimo juosta, kad nenukristų. Čiuožti mokėjau jau seniai ir tai dariau gan gerai, bet kai atsistoji ant ledo pirmą kartą su visa ekipiruote, patiri visiškai naują jausmą. Atrodo, kad net nebemoki čiuožti, visko reikia mokytis iš naujo. Taigi, tikrai nebuvo taip, kad sekėsi nuo pat pradžių – nesisekė niekas, atrodė, kad net lazdos negaliu nulaikyti. Net ir dabar pasitaiko tokių momentų, kad, atrodo, trūksta tų paprastų pradmenų. Tikrai ne visada viskas sekasi, bet juk visi nuolat mokomės ir tobulėjam.

Žinoma, galbūt yra stereotipas, kad ledo ritulys – ne moterų sportas, tačiau galiu pasakyti, kad dažniausiai tuo stereotipu įtiki pačios merginos. Tokių replikų, kad „tai yra vyrų sportas ir tau čia ne vieta“ į akis niekas nesako, tačiau yra momentų, kad būnant ant ledo pajauti, jog galbūt kai kuriems šiek tiek trukdai, galbūt kažkas kiek  kreivai žiūri ar atsargiau bando žaisti. Tačiau tai tikrai nėra dažnas reiškinys. Atvirkščiai, bendrose treniruotėse vyrai labai palaiko, pasistengia, kad gerai jaustumeisi. Tas palaikymas yra be galo reikalingas ir labai motyvuoja visas merginas.

Kada supratai, kad ledo ritulys tau nebėra tik hobis?

Kai susidėlioji prioritetus taip, kad ledo ritulys visuomet atsiduria pirmoje arba antroje vietoje, supranti, kad greičiausiai tai jau nebėra tiesiog hobis. Žinoma, kai jau užsidedi rinktinės marškinėlius ir suvoki, kad atstovauji visai šaliai tarptautiniu mastu, atsakomybė, kurią pajauti tuo momentu, irgi yra tas rodiklis, padedantis suprasti, kad hobis baigėsi ir prasideda rimtas darbas, kuris turi atnešti gerą rezultatą.

Papasakok apie įsimintiniausią tavo karjeros momentą.

Labiausiai įsiminė pirmas Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės pasaulio čempionatas Bulgarijoje, mūsų pirmosios varžybos jame ir pergalė. Po jos, dėl organizatorių klaidos, buvo paleistas ne mūsų šalies himnas, bet ilgai nedvejojusios himną tiesiog sugiedojom pačios. Šis momentas – vienareikšmiškai jautriausias bei įsimintiniausias mano karjeroje.

Pasižiūrėjus aukščiausių lygų ledo ritulio varžybas, į akis krenta žaidėjų muštynės. Kokia tavo nuomonė apie jas?

Man pačiai nėra tekę nei dalyvauti, nei būti ant ledo vykstant muštynėms. Tačiau taip, jos yra svarbi profesionalaus ledo ritulio sporto dalis. Tai gali būti taktinis manevras, kai tau reikia pašalinti kokį geresnį žaidėją nuo ledo dviem minutėms. Taip pat tokiu būdu prasiveržia ir varžybų metu sukauptos emocijos. Muštynių nebūtų, jei jas uždraustų, tačiau kol taip nėra, žaidėjai tikrai tuo naudojasi ir taktiniais sumetimais, ir minėtais emociniais. Muštynėse nieko blogo nematau kol tai yra profesionalaus vyrų sporto dalis, tačiau tokio veiksmo mėgėjų sporte tikrai nepateisinu. Merginų ledo ritulyje, mano manymu, to taip pat neturėtų būti.

Kas sunkiomis akimirkomis labiausiai motyvavo ir neleido palūžti?

Tikriausiai labiausiai motyvuoja komanda. Tokių momentų, kai atrodo, jog tikrai mesiu ledo ritulį, nebuvo.  Bet būna atvejų kai pati savimi nusiviliu, kad kažko nemoku, kažkas nesiseka. Tuomet komanda tikrai labai palaiko, visos pasijuokia, patapšnoja per petį. Tuomet atsisėdi ant suoliuko, susidėlioji mintis, atsistoji ir eini į kitą treniruotę. Komanda tikrai yra didelis palaikymo šaltinis.

Labai gaila, kad dėl dabartinių aplinkybių treniruočių liks mažiau, tačiau labai tikiuosi, kad viskas išsispręs ir balandžio mėnesį Kaune bei Elektrėnuose įvyks planuotas Pasaulio moterų ledo ritulio čempionatas, kurio visos labai laukiam ir ruošiamės.

Kaip ir dauguma sportininkų, Sabina pabrėžia, kad renkantis laisvalaikio aprangą, aktualiausia jai yra patogumas, tačiau sako, kad svarbu yra ir drabužiais parodyti savo charakterį. Sabina iš naujosios Audimo žiemos kolekcijos išsirinko pūkinį paltą, plonos merino vilnos marškinėlius su aukštu kaklu ir prigludusio silueto tamprius džinsus iš kolekcijos CLEAN MOTION.