BLIND SKI TEAM: NORIME PO 28 M. PERTRAUKOS GRĄŽINTI LIETUVOS TRISPALVĘ Į ŽIEMOS PARALIMPINES ŽAIDYNES

Neregys kalnų slidininkas Karolis Verbliugevičius ir jo treneris-vedlys Vytenis Makauskas turi neeilinę ambiciją: į 2022-aisiais vyksiančias žiemos paralimpines žaidynes grąžinti trispalvę ir himną, kadangi paskutinį kartą Lietuvos atstovai jose buvo tik 1994m.  Abu sportininkai tiki savo idėja ir sako, kad viskas įmanoma nepaisant to, kad Lietuva – lygumų kraštas ir tokių sąlygų kaip Austrijoje ar Šveicarijoje čia toli gražu nėra. Tačiau Karolis ir Vytenis sako, kad viską galima pasiekti - reikia tik noro, atkaklumo ir daug darbo.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Karolis: Netekau regėjimo būdamas devyniolikos, 1996m. Iki to laiko profesionaliai žaidžiau lauko tenisą, bet staiga gyvenimas apsivertė aukštyn kojom – likau be mėgstamos veiklos, o aktyvaus judėjimo man labai trūko. Išbandžiau bėgimą, plaukimą, bet abi sporto šakos pasirodė monotoniškos. Po kurio laiko sugalvojau, kad reikėtų pabandyti praplaukti su vandens slidėmis. Kiekvieną kartą slysti vandeniu sekėsi vis geriau. Turėjau draugų, kurie nuolat važiuoja slidinėti į kalnus ir 2009m. pagalvojau, kad ir aš noriu. Pasidarė apmaudu, kad negaliu... Bet pradėjau internete ieškoti informacijos – galbūt visgi įmanoma ir neregiams čiuožti. Iš pradžių ši mintis atrodė visiškai utopinė, bet pasidomėjęs atradau, kad Šveicarijoje jau apie 30 metų veikia mokykla, mokanti neregius kalnų slidinėjimo. Nieko nelaukęs paskambinau tos mokyklos vadovei, susitariau ir 2010m. jau buvau „varlinuke“.
Pirmą dieną man paskyrė vedlį, kadangi neregys vienas čiuožti negali. Priekyje arba iš paskos jam čiuožia gidas, kuris radijo ryšiu duoda komandas, ką daryti: į kairę, į dešinę, apibūdina šlaitą. Man paskirtas vedlys pamatė, kad adekvačiai reaguoju į komandas, ir jau kitą dieną išėjome į trasas, kurios niekuo nesiskiria nuo įprastų: mėlynos, raudonos, juodos... Tos penkios dienos Šveicarijoje ir buvo mano pirma pažintis su kalnų slidinėjimu. Bet tuo viskas ir baigėsi, kadangi atsirado šeima, vaikai. Slidinėti vėl pradėjau 2017 ar 2018m., kai į kalnus važiavo kiti draugai.
Grįžęs į Lietuvą sutikau paralimpinio komiteto sekretorių Paulių Kalvelį, kuris pasakė, kad žiemos sporte neįgalių sportininkų visiškai nėra, o ką jau kalbėti apie aukštą meistriškumą. Tuomet juokais pasakiau, kad jeigu reikia, galiu aš nuo kalno nučiuožti. Toks juokelis tapo šios mano paralimpinės ambicijos užuomazga. Po mūsų pokalbio Paulius pasidomėjęs patvirtino, kad yra tokia paralimpinė sporto šaka kaip kalnų slalomas ir patarė ieškoti vedlio. Aktyviai aš to nedariau, tačiau Liepkalnyje slidinėti mokėsi mano dukra, ją mokės Vytenis. Po vienos paskutinių dukros treniruočių Vyteniui pasisakiau, kad nepaisant to, kad nematau, pats taip pat slidinėju, pasakiau tą utopinę mintį apie galimybę išvažiuoti į paralimpines žaidynes, pradėjome apie tai kalbėtis.

Vytenis: Profesionalus slidinėjimo instruktorius esu jau apie 15 metų. Esu praėjęs darbo su neįgaliaisiais kursą, tačiau konkrečiai su neregiu iki tol aš nebuvau susidūręs. Tiesa, yra tekę dirbti tiek su vežimėlyje sėdinčiais žmonėmis, tiek cerebriniu paralyžiumi sergančiais. Tam tikras žinias ir patirtį jau turėjau, todėl Karolio mintį priėmiau kaip įdomų iššūkį. Be abejo, pradžioje reikėjo pabandyti, suprasti, kokiame lygyje esame. Kai pamatėme, kad  užsidegimas niekur nedingsta, pradėjome rimtai dirbti ir eiti svajonės link. Važiavome į treniruočių stovyklas, dalyvavome varžybose. Dabar taip pat ruošiamės varžybiniam sezonui.

Koks buvo jausmas pirmą kartą užlipus ant slidžių?

Karolis: Iš pradžių buvo nejauku ir nedrąsu, pirmoje vietoje buvo saugumo instinktas. Jeigu vedlys sako, kad esi 100m pločio trasoje, aplinkui nėra žmonių – tuomet jautiesi neblogai. Jeigu sako, kad čia siaura, vos  3-5m., iš karto patiri stresą, susikaustai. Pamenu, kai pirmą kartą čiuožiant gidas pasakė, kad greitis buvo apie 40km/h – ausyse švilpė, buvo nejauku. Pradėjus treniruotis su Vyteniu, šis pasakė, kad slalome milžine važiuosime ir 70-80km/h greičiu. Tuomet sakiau: „nesvaik, nevažiuosiu“. Maniau, kad tai nesąmonė - neįmanoma. Bet nuvažiavus į stovyklą kalnuose, Vytenis pamatė, kad esu pasiruošęs didesniam greičiui. Vėl buvo baisu, nejauku, todėl improvizavau - neklausiau, ką sako, tiesiog stabdydavau. Bet paskui kažkaip susidorojau su baime ir tuomet supratau, ką išties reiškia greitis.

Kokias technikas pasitelkėte baimei nugalėti?

Karolis: Kol nesijauti, kad tikrai moki čiuožti ir atlikti judesius, tol ta baimė ir kausto. Kai pajauti, kad gali, o ir treneris sako, kad viskas gerai išeina, tuomet pajauti didesnį komfortą, baimė susilpnėja, tačiau kažkiek jos vis tiek lieka. Kaip Vytenis sako, - viskas pasiekiama „su kilometražu“. Reikia nučiuožti kelis tūkstančius kilometrų, kad tai taptų natūraliu jausmu. Tačiau pasirengimas turi būti visapusiškas: nuo rugsėjo pradėjau lankytis pas sporto psichologę, taip pat dirbu ir su fizinio pasirengimo treneriu.

Vytenis: Kertinis dalykas yra pasitikėjimas savo jėgomis, o jis ateina per darbą ir teigiamus potyrius. Jei savo patirtį formuosime, susiedami su įvykiais, kai kažkas nepasisekė, bus labai sunku...  Tuomet atsiranda Karolis, suabejoja savimi bei mano komandomis. Tačiau viskas yra daroma remiantis geros patirties praktika, todėl svarbu nučiuožtas kilometražas, įgūdžių arsenalas. Visiems atrodo, kad didžiausias iššūkis yra greitis, tačiau ši sporto šaka reikalauja ir labai didelio tikslumo. Žinoma, greičio reikia, bet pats svarbiausias dalykas yra tikslumas. Slalomo rungtyje reikia apvažiuoti vartus – tai ir yra pats sunkiausias momentas.

Kaip atrodo jūsų treniruotės?

Karolis: Po to, kai su Vyteniu prieš daugiau nei metus pradėjome slidinėti Druskininkų Snow arenoje, vasarą treniravomės ant slidinėjimo simuliatoriaus  Vilniuje esančioje slidinėjimo akademijoje. Taip pat  Vingio parko stadione bandėme naują technologiją. Prieš tai slidinėjau su radijo ryšio pagalba, kai vedlys per ausinę duoda komandas, ką daryti, žodžiu. Tačiau po pirmųjų varžybų su Vyteniu supratome, kad slalomo trasą nupasakoti yra praktiškai neįmanoma. Susipažinome su kitų šalių sportininkais ir pamatėme jų naudojamą technologiją – labai didelio galingumo garso kolonėlę, kurią vedlys turi ant nugaros. Vedlys čiuožia pirmas ir iš paskos čiuožiančiam neregiui duoda ne komandas, bet sako tai, kokius veiksmus atlieka pats. Tuomet aš, įvertinęs atstumą iki to garso, pričiuožiu maždaug tą pačią vietą, kur jis tai pasakė, ir atkartoju jo veiksmus. Mano tikslas yra atkartoti vedlio trajektoriją pagal garso šaltinį, kuris yra priekyje. Šią vasarą išbandėme šį metodą, treniruodamiesi Vingio parko stadione, o vėliau ir Druskininkų Snow arenoje, kurioje, kol dar buvo galimybė, treniravomės 1-2 kartus per savaitę. Tikimės, kad netrukus galėsime vėl pradėti intensyviai treniruotis Liepkalnyje.

Kas neleidžia palūžti ir motyvuoja net sunkiausiomis akimirkomis?

Karolis: Mūsų moto: viskas yra įmanoma. Puikiai suprantam, kad klaidų niekada nepavyks išvengti, tiesiog reikia daug dirbti. Žinoma, motyvuoja svajonė apie paralimpines žaidynes, turiu ir asmeninių tikslų: peržengti per save, parodyti, kad tai yra įmanoma ir sudominti kitus žmones pradėti sportuoti, atgaivinti neįgaliųjų žiemos sportą Lietuvoje. Šioje sporto šakoje ypatingai daug adrenalino, treniruočių metu pasikraunu energijos ir grįžęs ją dalinu šeimai, darbui. Kalbant apie sunkias akimirkas, svarbiausia žinoti, kad sunkiausias metas visada praeina. Tiesiog žinai, kad turi tai išgyventi.

Vytenis: Man asmeniškai labai stiprus motyvacijos šaltinis - pats Karolis, kadangi tai žmogus, kurį negalia, atrodo, turėtų įstatyti į tam tikras ribas. Tačiau nė iš tolo taip nėra! Mes galime būti tas geras pavyzdys žmonėms, kurie nesiryžta ir abejoja. Be abejonės, žinojimas, kad mes darome tai, ko Lietuvoje iki šiol niekas nedarė, labai stipriai varo į priekį. Karolis šiuo metu yra vienas iš dviejų pasaulyje slidinėjimo varžybose dalyvaujančių neregių. Taip, yra silpnaregių, bet visiškų neregių iš buvusių keturių likę tiktai du. Taigi darome kažką tikrai išskirtinio.